Naujojo cirko savaitgalio 2011 foto archyvas

Cirko istorija:

1768 m. gimė cirkas. Prancūzas Filipas Gartje  sukūrė spektaklį su įvairiais cirko pratimais – žongliravimu, akrobatika.

Iki 1850 m. buvo kalbama apie „jojimo teatrą“ – pasirodydavo tik su žirgais.

Hans Kjuz savo pasirodymą pavadino „Royal Circus“ – remdamasis Antikinės Romos spektakliais. Tai buvo pirmasis žodžio „circus“ paminėjimas. F.Gartje savo spektaklius vadino „amfiteatro pasirodymais“.

Iki 1850 m. cirke buvo vaidinami pantomimos spektakliai ir pasirodydavo arkliai. Pasakojamos buvo paprastos kaimo istorijos, dažnai komiško plano.

1850 m. cirkas jau vadinamas cirku, po truputį cirke atsisakyta pantomimos. Cirke atsirado gyvūnai, laukiniai žvėrys, stabilus, stacionarus pastatas, o jame jau radosi raudonos užuolaidos ir apvali arena.

1852 m. Napoleonas įkūrė „Napoleono cirką“ (dabar jis tebėra ir vadinamas „Žiemos cirku“). Buvo madinga eiti į cirką. Jis buvo skirtas buržua. Apie 1900 m. atsirado aristokratų cirkas, skirtas tik tos klasės žiūrovams. 1930-1940 m. įvyko pantomimos atgimimas, judesiais buvo pasakojamos iškilmingos pompastiškos istorijos.

Iki XX a. cirkas buvo skirtas ne vaikams, bet jiems nedrausdavo žiūrėti cirko vaidinimus.

Šapito atsirado JAV (armijai reikėjo dengti didelį plotą), o cirkui ją imta naudoti Prancūzijoje (Europoje) XIX a. pabaigoje.

XX a. I pusėje Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse cirkas darėsi vis populiaresnis. Atsirado klajojantis cirkas palapinėse. Jame neretai dirbo čigonai, užkariavę didelę cirko erdvę. Tai buvo „varguolių“ cirkas. Bet 4-jame dešimtmetyje ėmė atsirasti atskirų disciplinų cirkas – žongliravimo, klounų. Jis buvo šiek tiek susijęs ir su kinu – per Čaplino filmus. 4-as dešimtmetis – cirko aukso amžius. Cirko menininkai įsiliejo į intelektualiųjų menininkų būrį.

Po II pasaulinio karo cirką ištiko krizė (tęsėsi iki 8-ojo dešimtmečio). Europoje jo konkurente greitai tapo televizija. Prancūzijoje atsirado laida per TV apie labai aukšto lygio cirko artistų pasirodymus. Žmonės gyvai to nematė, todėl cirku, kur pasirodymai buvo žemesnio lygio, nesidomėjo.

Nuo 6-ojo dešimtmečio labai išpopuliarėjo Maskvos (Sovietų Sąjungos) cirkas ir Pekino cirkas.

1928 m. įkurta pirmoji cirko mokykla Rusijoje. Rusiško cirko kokybė buvo labai aukšta, Kinijoje – ypač akrobatikos.

TV konkurencija ir ekonominiai nepritekliai po karo labai pakenkė cirkui. Jis darėsi vis uždaresnis – cirko šeimos tarsi užsidarė nuo visuomenės, jų vystymosi terpė tapo uždara, krito pasirodymų kokybė. Mokyklų nebuvo, tėvai triukų mokė vaikus arba pas kurį nors artistą atsirasdavo mokinys (dažnai priklydęs vaikas), kuris perimdavo mokytojo profesiją. Mokoma buvo tik to, ką jau mokėjo mokytojas.

8-ojo dešimtmečio viduryje cirkas dar nesivadino „tradiciniu“. Cirko šeimos palikuonys Aleksandras Grius (penkta cirkininkų karta) ir Fratellini (viena pirmųjų pasaulyje klounų cirko šeimų – nuo XIX a. pradžios) nutarė įkurti cirko mokyklas. Iki tol jos buvo tik Maskvoje ir Pekine. Tai buvo galimybė pakelti cirko kokybę, atverti cirką platesnei visuomenei.

Prie cirko atgimimo prisidėjo Monakas (apie 1975 m.). Monako princas sugalvojo organizuoti cirko festivalį.

Pranc9zijoje 1978 m. labai svarbūs cirkui – artistai susijungė ir kreipėsi į Prezidentą, kad būtų svarstomas cirko likimas, jo palaikymas. Iki tol cirku nesirūpino net Kultūros ministerija, labiau juo domėjosi Žemės ūkio ministerija (kad gyvūnai nebūtų skriaudžiami) ir Vidaus reikalų ministerija (gaudė čigonus).

1978 m. įvyko didelis pakilimas įvairiose meno srityse. Jauni menininkai nutarė sukurti „liaudies teatrą“ (kaukės, šokis, cirkas) – masėms. Tai gatvės ir naujojo cirko pradžia.

8-ame dešimtmetyje gimė naujasis cirkas. Vienas iš to „liaudies teatro“ kūrėjų dabar vadovauja vienam iš Prancūzijos naujųjų cirkų, o žongliruoti jis išmoko iš knygų, buvo kilęs ne iš cirko šeimos. Ir tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado nauji jau cirko mokyklas pabaigę cirko artistai. Bet jie dar neturėjo idėjos kurti savo trupes ir tapti tradicinio cirko konkurentais.

Jie galvojo kurti teatro spektaklius – naratyvines istorijas. Juose cirko numeriai nuosekliai jungiami į pasakojimą ir rodomi šapito. Lygis dar nebuvo labai aukštas, bet jau kilo. Susikūrė apie 10 naujų trupių, bet jo dar nekonkuravo su tradiciniu cirku, kuris ir nebuvo dar vadinamas tradiciniu. Tos trupės buvo privačios, neremiamos valstybės. Visame tame judėjime buvo aiškiai jaučiami Paryžiaus jaunimo 1968 m. sukilimo atgarsiai.

Šiuolaikiniame cirke išsiplėtė estetikos paletė – spektakliai verčia ne tik juoktis, bijoti ir žavėtis, bet ir mastyti. Net juoko paletė išsiplėtė – kartais juokiamasi iš savęs.

3 šiuolaikinio cirko kryptys

  • socialinis cirkas, kuris verčia matyti ir mąstyti, kas vyksta visuomenėje;
  • klouno cirkas; klounas – nebejuokingas, jis gali būti piktas, žiaurus, leidžiantis sau daryti tai, apie ką anksčiau cirkas net nekalbėjo (pedofilija, serijiniai žudikai, asocialūs asmenys); atėjo klouno atgimimas;
  • daugėja tiesiog gražių spektaklių, kuriuose gėrimasi gražiais judesiais ar kitais vaizdais, grafiškumu, apšvietimu

Prancūzijoje per metus parodoma apie 500 cirko spektaklių. Iš jų apie 300 – tradicinio cirko, o 200 – naujojo. Šiuo metu lieka vis mažiau ir mažiau tradicinio šapito cirko (maždaug apie 20%). Be šapito dar vyksta cirkas atvirose erdvėse, scenoje, kino ekrane.

Šapito nyksta, nes jį prižiūrėti, išlaikyti, gabenti, statyti ir vėl ardyti yra labai brangu. Tiesa, dar yra nemažai jaunų romantiškai nusiteikusių artistų, kurie yra ištikimi šapito. Jiems patinka tos klajonės, karavanai, galimybė gyventi greta darbo vietos. Žmonės, pasirinkę šapito, mėgsta palaikyti ryšį su žiūrovu – kartu su juo sukurti intymią erdvę, kurioje atlieka specifinius dalykus (lyno akrobatai, skraidančios trapecijos ir pan.).

Naujajam cirkui atsirasti ir įsitvirtinti padėjo tai, kad cirkas buvo pripažintas menu. Daugelis spektaklių naujajame cirke – monodisciplininiais (tik žonglieriai, tik žirgai, tik akrobatai – vienos cirko šakos pristatymas). Įvyko emancipacija – net labai specifinės disciplinos gali būti atskiros. Pradžią tokiam atsiskyrimui davė klounai ir žonglieriais. Bet net ir atskiros disciplinos gali dar dalintis – žonglieriai rutuliais ir žonglieriais kuokelėmis, žonglieriai „rateliais“ (tas, kur ant virvelės kabaliuoja, o dviem pagaliukais virvelės galuose jį valdo). Vis dažniau spektaklyje pasirodo ne vienas artistas, o grupė, dirbanti toje pačioje srityje. Tokie grupiniai pasirodymai vis dar kartais vadinami „baletais“.

Trečias pokytis – daugėja spektaklių, kuriuos sunku klasifikuoti. Cirkas susimaišo su kitais menais – šokiu, teatru, video menu,  net architektūra. Sunku įvardinti, kaip šis žanras vadinasi, naudojamas specifinis terminas, kuris reiškia „šalia cirko“.

Naujojo cirko savaitgalio 2011 foto archyvas