Boy on a bike from the Dead class. Photo Cricoteka

Scenografija tampa naujai besiformuojanti akademinė disciplina, kuri apima  spektaklio realizavimo pagrindus ir santykio su žiūrovu modelį. Tiksliau sakant, scenografija- tai spektaklio aplinkos (atmosferos) kūrimo menas, kuris komponuojamas iš garso, šviesos, kostiumo, atlikimo, konstrukcijų ir erdvės.

Pastaruosius 30- metų šis terminas įgauna vis didesnę sąvoką ir populiarumą. Scenografijos terminas “išeina“ iš akademiniu rėmelių ir vis dažniau teatro dailininkai nori būti pristatomi  scenografais.  Scenografas  kūria spektaklio visumą, atmosferą, o ne tik dekoracijas. Scenografas kostiumus ne tik kūria, bet ir  moka juos konstruoti, žino kostiumų, architektūros istoriją, skiria laikmečius ir jų ypatumus. Taip pat turi patirtį  ir žino kaip kūrti apšvietimą, dekoravimą (sceninę tapybą) ir konstrukcijas, rekvizitus, garso efektus, lėles. Teatro mokyklose taip pat scenografus mokina vaizduojamųjų menų (tapybos, piešimo, skulptūros), atlikimo meno, fotografijos, grafikos menų, iliustravimo  ir ..be abejo, laiko planavimo.

Originali žodžio SCENOGRAFIJA sąvoka asocijuojasi su scenine tapyba ir architektūrinių perspektyvos piešimu.  Sen.graikams – tai teatro apipavidalinimo menas arba  renesanso epojoje – tapyta dekoracija. XXa. ši sąvoka pamažu įgijo naują reikšmę – atkreipdama dėmesį į būdą, kai scenos erdvė gali būti naudojama kaip dinaminė ir bendraestetinė pagalba spektakliui suvokti (“išgyventi”). Tai  rodo ketinimų skirtumą su statiška ir paveiksliška praėjųsių amžių scenografija. Dabartinė šio žodžio prasmė, scenografija – tai scenos ir teatrinės erdvės organizavimo mokslas ir menas. Žinomas architektas ir scenografas Joao Mendes Ribeiro sako, jog “scenografija yra susijųsi, visų pirma, su “erdvės apgyvendinimu”, kas reiškia- sukūrti erdvę, kurioje atlikėjas sąveikauja: scenografinė idėja, kaip daugumos menininkų dabar supratama, yra toli nuo paveiksliškos dvimatės scenografijos ir yra daugiau koncentruota į trimatės (architekturinės) erdvės pobūdį ar scenos objektą bei glaudų ryšį tarp atlikėjų”. Scenografijos užduotis – ne iliustruoti paprastą idealų ir vienareikšmį dramaturgo tekstą, o sukurti vaisingiausią teksto ir erdvės prasmių sankirtą.

Lūžis scenografijos mene susijęs su teatro reformatoriais A.Appia (1862-1928) ir E.G.Craigu (1872- 1966). Jų kūryboje scenografija įsitvirtino kaip teatrinio vaidinimo siela. Toliau reformacija tęsė ir scenografijos istoriją kūrė kiti talentingi teatralai – Oskaras Schlemmeris, Vsevolodas Meyerholdas, Casparas Neheris, Tadeuszas Kantoras ar Robertas Wilsonas.

Oscar Schlemmer „Slat dance“

Šiuolaikiniam  scenografijos  sąvokos naudojimui daug įtakos turėjo ir žymaus scenografo  Josefo Svobodos darbai. Jam rūpėjo pjesę padaryt labiau aktualia, o ne puošti sceną, scenografija pagaliau tampa pilnaverčiu spektaklio komponentu.

Pamelos Howard, knygoje “Kas yra scenografija?” : “scenografija – tai besiūlė erdvės, teksto, tyrinėjimo, meno, aktorių, režisierių ir žiūrovų sintezė,- visa tai, kas prisideda prie originalios, unikalios kūrybos”. Anot P.Howard, scenografijos aspektas yra labai svarbus tiek spektaklio komponavimui ar jo gamybos procesui, tiek ir žiūrovų patirčiai ar išgyvenimams: scenografas vizualiai išlaisvina tekstą ir užslėptą dramos istoriją, sukurdamas pasaulį, kuriame akys mato tai, ko ausis negirdi. Asociatyviai vizualizuojamas dramos tekstas (per fragmentus ar prisiminimus) žiūrovo sąmonėj rezonuoja įtaigiau, negu iliustratyvusis teksto vaizdavimas. “

Neher „Baal“

Teigiama, kad scenografija išplėčia ir praturtina spektaklio žiūrovų išgyvenimą per vaizdus, kurie veikia kartu  (bet skirtingais būdais) su kitais scenos aspektais (tarkim, šviesa, muzika, aktoriais).

Šioje paskaitoje scenografija yra apibrėžiama kaip vaidinimo aplinkos valdymas ir organizavimas. Ta prasme, ko siekiama  architektūrinių struktūrų, šviesos, projektuojamų vaizdų, garso, kostiumų ir spektaklio daiktų ar rekvizitų pagalba. Šie elemantai yra glaudžiai susiję su vaidinančiaisiais, su tekstu, su scena, kurioje vaidinimas vyksta ir vieta žiūrovams. Scenografijos rūpestis ne tik kurti ir rodyti vaizdelius žiūrovui, bet ir siekti tikslo – žiūrovų imlumo (suvokimo) ir dalyvavimo. Kaip jutimo, taip ir intelektinio išgyvenimo (kaip emociškai, taip ir racionaliai).  Vaizdai praplečia galimybes gauti atsaką žiūrovuose; taip pat jie labai reikšmingi komunikuojant su žiūrovais, nes didina žiūrovų teatrinę patirtį ir praturtina patį rezultatą.

 

 Svoboda „Polyekran“ 1958

 Naudingos nuorodos:

www.cricoteka.pl

www.robertwilson.com

www.theaterwords.com

Pamela Howard “What is scenografy?” 2009

Joslin McKinney and Philip Butterworth “Cambridge Introduction to Scenography” 2009