Foto Dmitrijus Matvejevas

Pristatome keletą tezių iš šokio kritikės Vitos Mozūraitės pranešimo pristatyto projekto „Menų spaustuvė: nauja neformalaus ugdymo erdvė mokyklų bendruomenei“ dalyviams.

Šiuolaikinis šokis neatsirado „iš nieko“. Sumenkus baleto reikšmei (XIX ir XX a. sandūroje klasikinis baletas patyrė nuopuolį), labai išpopuliarėjo lengvieji (dabar sakytume „estradiniai“) šokių žanrai. Reikėjo rasti atsvarą, grąžinti gerą į sceną. Šios misijos ėmėsi amerikietė Isadora Duncan, susižavėjusi Antikos pasaulio kultūra ir ryžusis atgaivinti klasikinį Graikijos šokį. Nuo jos pasirodymų ir skaičiuojame modernaus/šiuolaikinio šokio pradžią.

Šalia Isadoros tarp šokio pradininkų rikiuojasi Ruth St.Denis, pradėjusi mistiškojo šokio erą, ir Tedas Shawnas, pirmasis JAV įkūręs šokančių vyrų trupę (iki tol šokis buvo beveik vien moterų prerogatyva). Modernaus šokio pradžią skaičiuojame nuo Marthos Graham, suteikusios šokio judesiams griežtą formą, įvedusios į sceną istorinės ir socialinės tematikos šokio kūrinius.

Post-modernųjį, arba šiuolaikinį, šokį pradėjo Merce‘as Cunninghamas, su bendražygiai paskelbęs laisvo šokio manifestą, atvėrusį vartus šokio įvairovei. Amerikietiškojo šokio stiliaus įtvirtintoju laikytinas Paulas Tayloras, ištobulinęs šokio techniką, radęs klasikinio ir šiuolaikinio šokio stilių simbiozę.

Europoje šiuolaikinio šokio iniciatoriumi laikomas Rudolfas von Labanas, kaip ir Isadora Duncan kalbėjęs apie kūno laisvę. Pradėtas kultivuoti išraiškos šokis peraugo į vokiečių šokio teatrą, kurio garsiausia kūrėja laikoma Pina Bausch, scenoje žmogaus vidinį pasaulį priešpastačiusi šokio technikai.

Šiuo metu pasaulyje yra daug šiuolaikinio šokio stilių ir mokyklų: kūno svorio principu besivadovaujantis fizinis teatras, klasikinis europietiškas šiuolaikinis šokis, šokio teatras, judesio teatras, Japonijoje gimęs butoh – tamsos – šokis, besikoncentruojantis į žmogaus sieloje transformuojamas socialines nelaimes, sceninis gatvės šokis ir kt. kaip kažkada teigė Cunninghamas – „šokti gali kiekvienas kūnas“, tad pasaulyje yra ir neįgaliųjų šokis. Klasikinio ir neoklasikinio baleto kūrėjai, įkvėpti šiuolaikinio šokio idėjų, ėmė perdirbinėti klasikinius baletus, bandydami išryškinti jose papasakotų istorijų gilumines, simbolines prasmes.

Šiuolaikinio teatro ir šiuolaikinio šokio virsmas paveikė ir cirką. Prieš 30 metų Prancūzijoje prasidėjo Naujojo cirko judėjimas, teigiantis, kad svarbiausia cirke – ne triukas, o kokia žinia juo perduodama. Ėmė formuotis vienažanrės cirko trupės – žongliravimo, ekvilibristikos, klounados, lyno akrobatų, iliuzionistų ir pan. Į cirką atkeliavo socialinė, istorinė, politinė tematika. Meistriškumas tapo temos atskleidimo įrankiu.