Vasario 1 dieną Menų spaustuvė turėjo garbę po savo stogu priimti 60 projekto „Menų spaustuvė: nauja neformalaus ugdymo erdvė mokyklų bendruomenei“ dalyvių. Pirmajame renginių cikle dalyvauja trys grupės: po 20 moksleivių ir pedagogų iš Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos ir Vilniaus Licėjaus, bei 15 moksleivių iš Šiaulių Universiteto gimnazijos ir 5 teatro mokytojai iš įvairių Šiaulių miesto mokyklų.  Visą šaunią dalyvių grupę užfiksavo teatro fotografas Dmitrijus Matvejevas:

Pirmoje darbinės sesijos dalyje paskaitas skaitė projekto koordinatorius, teatro kritikas Vaidas Jauniškis ir Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas. Projekto dalyviams pristatyta Menų spaustuvės kaip inovatyvaus menų darinio istorija, infrastruktūra, vykdoma veikla. Teatro kritiko Vaido Jauniško pristatytoje temoje „Teatrai gamyklose“ atsiskleidė plati pokario Europos, JAV postindustrinio paveldo pritaikymo kultūriniams poreikiams amplitudė. Lektoriaus pateikti pavyzdžiai iš Rūro – 2010 m. Europos kultūros sostinės strategijos, Londono Roundhouse, Helsinkio Nokia kabelių gamyklos, Amsterdamo Melkweg salės pritaikymo kultūros reikmėms įkvėpė tikėjimu, kad postindustrinė erdvė tapusi vieta kurioje yra kuriama, tampa įvietinta, įprasminta menu, o prieš tai buvęs svetimas peizažas – pripildytas mūsų, mums artimas.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Po pietų sekė praktinė dalyvių pažintis su Menų spaustuvės erdvėmis, jų funkcijomis ir scenų galimybėmis. Projekto dalyviai turėjo galimybę apžiūrėti Menų spaustuvę nuo rūsio, jame išsaugoto autentiško architektūrinio paveldo, modernių grimerinių iki pirmo aukšto Juodosios ir Kišeninės salės, Infotekos, bei antrame ir trečiame aukštuose įrengtų modernių repeticinių erdvių. Projekto technikos vadybininkas Gediminas Ušackas išsamiai papasakojo apie unikalias multifunkcinių erdvių galimybes.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Projekto dalyviams antroje programos sesijos dalyje pristatytos dar dvi teorinės paskaitos apie šiuolaikinius scenos menus, teatrą ir dramaturgiją dabartyje. Pranešėjos teatrologės Vlada Kalpokaitė ir Ingrida Ragelskienė. Temos apie šiuolaikinį šokį ir cirką pranešėja šokio kritikė Vita Mozūraitė savo paskaitoje pasinaudojo galimybe įtraukti projekto dalyvius į betarpišką šiuolaikinio šokio pažinimo procesą.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Po paskaitų projekto dalyviams pristatytas naujausias, premjerinis Atviro rato spektaklis „Lietaus žemė“. Po spektaklio peržiūros įvyko projekto dalyvių ir visos spektaklio kūrybinė grupė – aktoriai ir režisierius Aidas Giniotis diskusija. Džiaugėmės, kad įvyko įdomus ir prasmingas pokalbis išprovokavęs tokį nuoširdų projekto dalyvio komentarą Atviro rato internetiniame puslapyje:

„Teatro silpnybė yra tai, kad jis yra teatras. Žiūrėjau „Lietaus žemę“. Ką tik. Važiuoju autobusu. Spektaklis apie Lietuvą, okupacijos laikotarpį ir svarbiausia – apie žmonių (iš)gyvenimus. Per aptarimą Giniotis suformulavo mintį, kuri jau ilgai man kirbėjo galvoje: mūsų visuomenei reikėtų karo.
Ir tai tiesa. Jau vien demografiniai rodikliai, neramiems istorijos tarpsniams praėjus, rodo ženkliai pakilusią visuomenės sveikatą: daugiau optimizmo (nors padėtis vis dar sunki), gimstamumo padidėjimas, bendruomeniškumo jausmas, ryžtas…
Nuostabu yra pamatyti atgyjančią istoriją, kai prieš tavo akis nušauna šunį, kai porelė pirmą kartą pasibučiuoja, kaip miršta pirmagimis vaikas, kai stotyje susitinka iš tremties grįžtantys. Jausmai, asmeniniai potyriai. Taip, tai buvo Lietuvos istorija. Gal tavo močiutė važiavo į Sibirą, o gal tavo senelį nušovė išduotame partizanų bunkeryje. Jie kentėjo, mylėjo, bijojo, jų širdys plyšo iš sielvarto ir dainavo iš laimės… Tačiau. Kas tu esi? Kas esi tu? Pardavimų agentas? Prieš tą emocijų ir išgyvenimų virtinę tavo gyvenimas pilkas. Patekti iš pūvančios postmodernistinės išorės, įžengti pasipūtėlio žingsniu į teatro salę ir pažvelgti tiesiai į apnuogintą žmogaus širdį. Tai pritrenkia. Po spektaklio kažkas diskusijoje užsiminė, kad tai leidžia pažvelgti į tikras vertybes, į tikras gyvenimo tiesas. Teatre įmanomas stebuklas. Kartais tai gali būti knyga, o kartais filmas. Bet dabar apie teatrą.
Tu sėdi salėje, tau vožia per veidą, sako ATSIBUSK! Ir tu sėdi, tau galvoje viskas susimaišę. Spektaklis baigiasi, tu išeini iš salės ir norisi dainuoti pasauliui! Apie grožį, meilę, trapumą…
Bet tu tyli. Tyli ir aplinkiniai. Vienas kitam paduoda servetėlę akims nusišluostyti ir pradeda atsargią-mandagią diskusiją.
Kas tu?
Tu – pardavimų agentas.
Ačiū Atviram ratui – tu gali suprasti, kas suteikdavo tiems žmonėms jėgų.
Tačiau kas duos jėgų gyventi pilko žmogaus gyvenimą?
Ir kas yra toji amžinoji įšalo zona? Iš kur ji? Ar tai kažkokia savisaugos forma, sauganti nuo išprotėjimo, nuo nesuvaldomų instinktų? Jos su skalpeliu neišpjausi. Su spektakliu neišmuši.
Tu gali spektakliu spirti riedančiam traukiniui. Gali spirti dar kartą, tačiau tai nedaug. Išvežti į Sibirą tai turėjo skaudžiai suprasti.
Dostojevskiui buvo perskaitytas mirties nuosprendis, o vos akimirka prieš mirties bausmės įvykdymą, jis buvo išteisintas.
Kokie tai išgyvenimai? Ar tai tas pats, kas nueiti į teatrą?
Kas duos jėgų pilkai amžinybei?
Aš išvis įmanoma kirsti tą amžino įšalo zoną?“

Foto Dmitrijus Matvejevas